Viva Sol

Sūrininkas iš Dargužių

Vieną 2008-ųjų liepos dieną Audrius Jokubauskas pasiūlė padirbėti savo ūkelyje Dargužių kaime. Jis buvo ką tik pradėjęs ūkininkauti ir žinojo, kad netrukus ūkyje reikės daugiau rankų. Sutikau prisijungti nuo 2009-ųjų vasario: dirbti ūkelyje ir rašyti etnologijos darbą universitetui. Manau man labai pasisekė, kad slaukiau tokio pasiūlymo.

Kodėl trenktis į Dargužius gaminti avies sūrio?

Visų pirma, man patinka gyvuliai. O kas rytą eiti į tvartą ir būti pasveikintai dvidešimties bliaunančių balsų man yra tikra dovana. Tie mieli ir juokingi vilnoniai sutvėrimai leidžia man pasijusti Gamtos dalimi.

Didžiausias mano patirtas darbo ūkyje iššūkis – tai galvoti į ateitį. Visada turi tiksliai žinoti kada, ką ir KODĖL reikia daryti. Kaip sako Audrius, čia nepasimuliuosi. Negali vėluoti ar sustoti pusiaukelėje. Jei ko nors nepadarei – greitai ko nors pasigesi. Smegeninėje turi veikti “planininkas”.

Iki saulėlydžio turi užbaigti visus darbus lauke, namams pašildyti turi atsinešti malkų, kol pieno temperatūra kyla – tri paruošti sūrio formas, bet neperkaitinti pieno ir t.t.

Eilinė diena prasideda prieš saulei tekant. Einame šerti gyvulių, melžti. Reikia vandens – semi iš šulinio ir neši kibirais. Reikia šilto vandens – skaldai malkutes, kuri ugnį ir šildai, kad galėtum plauti indus ar praustis.

Kai tik atvykau į Dargužius, lauke buvo 30 laipsnių šalčio. Miegodavau apsirengusi visus savo megtinius. Šaltas oras privertė nuolat judėti, nes kai sėdi darosi tik šalčiau.

Darbas čia sunkus fiziškai, todėl reikia palaikyti gerą formą – daryti raumenų tempimus, sveikai maitintis ir saugotis ligų.

Maloni kasdienybė

Dalis smulkaus ūkininko darbo yra dukart per savaitę parduoti savo produktus Vilniuje. Jau antrą mano vizito dieną vykome į turgų, kur vienam pirkėjui pasakojau, kodėl čia atvažiavau. Jis pažiūrėjo įdėmiai į mane ir tarė: “Man labai keista, kad žmogus iš Danijos važiuoja į Lietuvą mokytis ūkininkauti”. Puikiai suprantu ką jis turėjo galvoje.

Augdama Danijoje mačiau tenykštį žemės ūkį, gyvenimą kaime. Mano šalyje žemės ūkis yra toli pažengęs savo žiniomis, technologijomis. Ten yra ir didelių ūkių, ir smulkių gamintojų, labai aiškus yra efektyvumo ir maisto kokybės supratimas. Pas mus taip pat gausu gerų žemės ūkio mokyklų, todėl mano žygis į Lietuvą tikrai atrodo keistokai.

Tačiau reikalas tas, kad toli gražu ne vien žemės ūkis mane domina. Nori sužinoti kokie yra ūkininkavimo būdai ir kodėl jie tokie yra. Be to, man įdomu su kokiais iššūkiais susiduria smulkieji Lietuvos ūkininkai. Tai man padeda suprasti skirtumus tarp Lietuvos ir Danijos. Mokytis šių dalykų gerai sekasi dirbant Audriaus ūkyje ir dalyvaujant asociacijos “Viva Sol” veikloje.

Alternatyvas siūlanti asociacija

Asociaciją “Viva Sol” įkūrė būrelis žmonių, besidalijančių panašiu gyvenimo kokybės supratimu, bei noru gaminti ir valgyti gerbiant Žemę ir žmogų. Šios vertybės skatina būti atsakingam už savo gyvenimą, Žemės gerovę ir gerbti save bei valgytojus (nemaišyti su vartotojais).

“Viva Sol” įtraukė mane į diskusijas, kuriose viena pusė gina kiek kitokį, nei daugeliui įprastas, maistą, bendradarbiavimą ir gyvenimo būdą. Santykiuose tarp gamintojo ir valgytojo nėra kapitalizmo minties apie nuolatinį pelno augimą. Šių ekonominių santykių siekiamybė, ko gero, yra pusiausvyra tarp pajamų ir tavo darbo rezultato.

Nauda matuojama ne tik pinigais, bet ir socialinėmis vertybėmis. Pusiausvyra pasireiškia per gerų darbo sąlygų ir aukštos maisto kokybės palaikymą. Pavydžiui, laisvas laikas bei vidinis laisvės pojūtis yra lygiai svarbūs, kaip ir pinigai, už kuriuos perki reikalingus dalykus. Jei kokios nors sąlygos neatitinka vertybių – padėtis taisoma.

Labai svarbu yra dirbti apgalvotai. Galvojimas taikomas ir darbui su mašinomis, technologijomis, internetu bei žiniasklaida. Kitaip tariant, “Viva Sol” neskatina žmonių grįžti į praeitį, tačiau siekia panaudoti geriausius skirtingų laikų sprendimus. Tokiu būdu siekiama užtikrinti maisto bei gyvenimo kokybę valgytojams ir gamintojams.

Man visa tai įdomu dar ir dėl to, kad svarbia laikau diskusiją apie kuriamas gyvenimo būdo alternatyvas. Smulkiojo ūkininko veikla pasižymi ypatingu draugiškumu gamtai. Smulki gamyba ir subalansuotas vartojimas tikrai mažiau prisideda prie klimato kaitos. Siekdamas pusiausvyros smulkusis ūkininkas taip pat ieško alternatyvių atsakymų dėl žemės ir jos išteklių pereikvojimo netgi jeigu tokią veiklą leidžia ekologinės gamybos normos.

Mano užduotis čia – išsiaiškinti koks yra lietuviškas būdas dorotis su kylančiais iššūkiais. Taigi dirbdama smulkiame ūkyje Lietuvoje aš gal netapsiu ūkininke, bet sužinosiu kokios kliūtys iškyla ir kaip su jomis lietuviai tvarkosi kelyje į darnesnį gyvenimą.